Gyvenimas rodo, kad ne kiekvienas žmogus žino, kokius jis mokesčius moka. Čia kalbu ne apie mokesčius už šildymą ar elektrą (anksčiau vadintus „komunaliniais patarnavimais“), o tuos, kuriuos žmogus iš savo uždirbtos algos sumoka į valstybės beigi sodros biudžetus.
Pirmiausia, ką reiktų švietėjiškais tikslais padaryti, tai išsiaiškinti pagrindines sąvokas. Pinigai, kuriuos darbdavys moka už darbą (o kartais – už „prastumtas“ valandas) vadinami alga, atlyginimu arba darbo užmokesčiu. Jeigu kam kyla klausimas, kada kurį naudoti, tai pasakysiu, kad šitie žodžiai yra visiški sinonimai. Oficialiuose dokumentuose paprastai sakoma „darbo užmokestis“, o buitinėje kalboje – „alga“.
Yra du atlyginimo variantai. Kai žmogus pradeda dirbti, jis su darbdaviu pasirašo darbo sutartį, kurioje nurodoma atlyginimo suma. (Todėl reikia atidžiai skaityti, po kuo pasirašote. Gali būti taip, kad su būsimuoju šefu sutarsite dėl vienos sumos, o sutartyje bus įrašyta kita. Ir tai ne tik dėl to, kad kažkas Jus nori apgauti. Tai gali būti paprasčiausia lapsus calami (lot. rašymo klaida). Sutartyje įrašytą sumą eiliniai žmonės paprastai vadina alga „ant popieriaus“, buhalteriai – priskaičiuotu darbo užmokesčiu, o statistika – bruto darbo užmokesčiu.
Visos darbo sutartyje nurodytos sumos žmogus tiesiogiai negauna – iš jos yra išskaičiuojami mokesčiai. Šituos mokesčius, kad pačiam žmogui nereikėtų skaičiuoti ir ieškoti, kam juos atiduoti, išskaičiuoja buhalterija, o žmogui išmoka tai, kas lieka. Taigi ta likusi po mokesčių suma liaudyje vadinama alga „į rankas“. Kai kalbama apie statistinius rodiklius, ji įvardijama neto darbo užmokesčiu.
Tie mokesčiai, kurie atimami iš algos „ant popieriaus“, yra gyventojų pajamų mokestis, privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir pensijų socialinio draudimo įmokos. Apie pastarąsias kalbama antroje dalyje, o dabar – gyventojų pajamų mokestis.
Gyventojų pajamų mokesčio tarifas, taikomas darbo užmokesčiui, yra 15 proc. Tačiau reikia žinoti, kad tas procentas taikomas ne visam darbo užmokesčiui. Dalis pajamų neapmokestinama ir ji vadinama neapmokestinamuoju pajamų dydžiu (NPD). (Iš esmės tas NPD taikomas visoms visoms žmogaus pajamoms, tačiau praktikoje jis „priklijuojamas“ prie darbo užmokesčio, o metų gale viskas perskaičiuojama pildant deklaraciją. Bet čia jau atskira tema). NPD skaičiavimo technika nėra tokia jau visai paprasta. Jis kiekvienam žmogui paskaičiuojamas individualiai (toliau aprašyta NPD skaičiavimo tvarka taikoma šiais metais, nuo 2014 metų sumos keisis):
- Jeigu žmogus uždirba 800 Lt per mėnesį ar mažiau, tai jo NPD bus 470 Lt. (Taip gali nutikti, jeigu dirba ne visą darbo dieną, liaudyje vadinamu „ne pilnu etatu“, serga, turi nemokamų atostogų ar dėl kitų priežasčių neišdirba tų 40 val. per savaitę.) Tai reiškia, kad iš uždirbtų, tarkim, 500 Lt bus atimama 470 Lt, kurie neapsimokestina, o nuo likusių 30 Lt bus apskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis – 30 Lt x 15 % = 4,50 Lt.
- Jeigu žmogus uždirba daugiau nei 800 Lt, jo NPD apskaičiuojamas pagal specialią formulę: iš jo uždirbamos sumos atimami 800 Lt, gautas skirtumas padauginamas iš 0,2 koeficiento ir gauta suma atimama iš 470 Lt (NPD = 470 Lt – 0,2 x (darbo užmokestis – 800 Lt)). Tai vat jeigu žmogus gauna minimalią mėnesinę algą, taip vadinamą „minimumą“, tai jo NPD bus apskaičiuojamas taip: 1 000 Lt – 800 Lt = 200 Lt x 0,2 = 40 Lt; 470 Lt – 40 Lt = 430 Lt. Jis nuo savo atlyginimo gyventojų pajamų mokesčio sumokės 1 000 Lt – 430 Lt = 570 Lt x 15 % = 85,50 Lt. Kaip matot, kai uždirbi pusę „minimumo“, sumoki 19 kartų mažiau šio mokesčio. Augant darbo užmokesčiui, mažėja NPD. Jis mažėja tol, kol pagal jau mūsų išanalizuotą formulę pradedama skaičiuoti neigiama suma. Jau kai toji suma būna neigiama, NPD nustojamas taikyti. (Čia aritmetikos taisyklė, kai du minusai pavirsta pliusu, netaikoma ir suma, nuo kurios skaičiuojamas mokestis, nepradedama didinti.) Tas nutinka tada, kai atlyginimas pasidaro lygus 3 150 Lt (išsiskaičiuoja pagal lygtį 0,2 x (darbo užmokestis – 800 Lt) = 470 Lt).
- Atskira tvarka taikoma neįgaliesiems. Jeigu žmogui nustatytas 0–25 proc. darbingumo lygis, tai jam be atskirų skaičiavimų taikomas 800 Lt NPD, o jei 30–55 proc. darbingumo lygis – 600 Lt NPD.
Taigi kiekvienas pagal šias taisykles sau prisitaiko individualų NPD. Bet čia dar ne viskas. Prie apskaičiuoto NPD dar kai kuriems asmenims prisideda ir papildomas NPD.
- Papildomas NPD yra skiriamas už vaikus. Čia kaip lojalumo taškai. Jeigu turi vieną vaiką, gauni 100 Lt. Už kiekvieną paskesnį vaiką jau duodama po 200 Lt. Tai jei turi du vaikus, bus taikomas 300 Lt papildomas NPD, jei tris – 500 Lt ir t. t. Bet nereikia pamiršti, kad šias sumas reikės metų bėgyje mamai ir tėčiui dalintis pusiau. Taigi, jei šeima turi vieną vaiką, kiekvienas iš tėvų kas mėnesį galės mokėti 7,50 Lt mažiau mokesčių (100 Lt : 2 = 50 Lt x 15 %), jei turi tris vaikus – 37,50 Lt (500 Lt : 2 = 250 Lt x 15 %). Papildomas NPD sumuojasi su pagrindiniu NPD. Tad jeigu žmogus uždirba „minimumą“ ir turi vieną vaiką, tai iš jo uždirbto 1 000 Lt bus atimama 430 Lt + 50 Lt ir tik tada skaičiuojami mokesčiai.
Šitokia NPD skaičiavimo tvarka sukuria mokesčių progresyvumą, apie kurį kalbėjo Kubilius prieš rinkimus. Kuo didesnės pajamos, tuo mažesnis NPD taikomas, tuo didesnė dalis atlyginimo sumokama kaip gyventojų pajamų mokestis. Pabraižiau aš čia grafikėlį, kaip viskas atrodo.
Kadangi taikomas NPD, gyventojų pajamų mokestis sudaro mažiau nei 15 proc. viso atlyginimo. Lygiai 15 proc. moka tik bevaikiai, kuriems netaikomas NPD (tie „buožės“, uždirbantys 3 150 Lt ar daugiau). Visi kiti moka mažiau. Vidutines pajamas (suapvalinau iki 2 200 Lt) uždirbantis, du vaikus auginantis žmogus, moka 12,7 proc. mokestį. „Minimumą“ teuždirbantis dviejų vaikų tėvas ar motina moka 6,3 proc. mokestį.
Gyventojų pajamų mokestis mokamas į valstybės biudžetą. Iš jo pinigai keliauja valstybės valdymui ir žmonių gerovei užtikrinti, pavyzdžiui, mokyklos, kurioje mokosi Jūsų vaikas, mokytojų atlyginimams. 2013 metais planuojama iš gyventojų pajamų mokesčio surinkti penktadalį visų biudžeto pajamų. Tai yra mūsų visų pinigai. Mes juos sunešame į bendrą katilą ir tada žmonės, pasitikėjimą kuriais išreiškė didžioji dalis piliečių už juos balsuodama per rinkimus, sprendžia, kur tuos pinigus padėti.
Tęsinys 2 dalyje.
