Ankstesnėse dalyse susipažinome su atlyginimo apmokestinimo sistema. Dabar pažiūrėkim, kaip viskas yra iš tikrųjų. Darbdavys darbuotojus samdo ne tam, kad nori sumažinti bedarbystės lygį šalyje ir išnaikinti skurdą (čia tokio požiūrio tikisi kairieji). Darbdaviui darbuotojas reikalingas tam, kad jis, dirbdamas sutartą darbą, sukurtų pridėtinę vertę. Kitaip tariant, darbdavys iš žmogaus už sutartą kainą, kuri vadinama atlyginimu, perka darbo jėgą. Taigi darbdaviui darbo jėga yra tas pats, kas žaliavos produktui pagaminti. Protingas darbdavys skaičiuoja, kiek jam kainuos prekę pagaminti ar nupirkti, o vėliau ją parduoti ir kiek iš to gaus pajamų. Visos išlaidos neturi viršyti pajamų, nes kitaip what’s the point? (angl. kokia prasmė?).
Darbdavys darbuotojo parduodamą darbo jėgą perka už kainą, lygią darbuotojui mokamam atlyginimui plius visi mokesčiai, kuriuos darbdavys turi sumokėti. Jeigu žmogus sutinka dirbti už „minimumą“ (1 000 Lt), tai darbdavys jo darbo jėgą iš tikrųjų nuperka už 1 311,80 Lt (prisideda vadinamieji darbdavio lėšomis mokami mokesčiai). Jeigu nebūtų mokesčių, darbdavys galėtų tuos pinigus atiduoti žmogui. Aišku, čia galima pradėti diskutuoti, kiek jis norėtų ar nenorėtų atiduoti. Bet kalbėkime ne apie minimalią algą, kurią valdžia liepia mokėti. Samdant specialistą už didesnę nei minimali kainą, darbdaviui nėra skirtumo, ar tuos pinigus mokėti darbuotojui, ar sodrai – jam tai lygiai tokie pat kaštai. Mokesčių naštą labai gerai pajunta darbuotojai, dirbantys su konkrečiais projektais, kai skiriamas tam tikras darbo užmokesčio fondas. Kuo mokesčiai didesni, tuo daugiau pinigų iš fondo pervedama mokesčiams ir tuo mažiau darbuotojui. Taigi realiai gaunasi, kad visus tuos mokesčius, netgi tuos, kuriuos priimta laikyti mokamais iš darbdavio kišenės, moka pats darbuotojas.
Tai kiek gi tų mokesčių sumoka eilinis darbuotojas? Kadangi pas mus jau egzistuoja šioks toks gyventojų pajamų mokesčio progresyvumas, kiekvienas žmogus, atsižvelgiant į jo pajamų dydį, moka skirtingą procentą. Iliustraciniais tikslais paimsiu vidutinį pilietį: žmogų, uždirbantį vidutinį atlyginimą (suapvalinkim iki 2 200 Lt „ant popieriaus“) ir turintį du vaikus.
Žiūrint paviršutiniškai, vidutinis dirbantysis į rankas gauna 78 proc. savo sulygto darbo užmokesčio. (Jeigu jis uždirbtų „minimumą“, tai gautų 85 proc.). Tai reiškia, kad jo mokami mokesčiai sudaro 22 proc. atlyginimo „ant popieriaus“. Tačiau, kaip jau išsiaiškinome, paviršutiniškai žiūrėti čia negalima. Įvertinus tai, kad darbdavio lėšomis mokami mokesčiai iš tiesų yra paties darbuotojo mokami mokesčiai, gaunami visai kitokie skaičiai.
Darbdaviui, sutartyje nurodžiusiam, kad darbuotojui mokės 2 200 Lt atlyginimą, realiai darbuotojas kainuoja 2 885,96 Lt (2 200 Lt + 2 200 Lt x 31,18%). Toks darbuotojas į rankas gauna 1 723 Lt. Taigi gaunasi, kad darbuotojas gauna tik 59,7 proc. (1 723 Lt : 2 885,96 Lt x 100 %) to, ką galėtų gauti, jei nebūtų mokesčių. Kitaip tariant, realiai jo mokamų mokesčių tarifas yra 40,3 procento.
Visą laiką galvojau, jog mokesčiai į darbdavio ir darbuotojo lėšomis mokamus išskaidomi tam, kad paprastas žmogus labai neišsigąstų sužinojęs, kad beveik pusė jo algos atiduodama valstybei. Tačiau finansų ministras interviu „Verslo žinioms“ atskleidė tikrąsias (?) priežastis: „Man rimčiausias argumentas, kodėl turi būti padalytos įmokos tarp darbuotojo ir darbdavio, yra tai, kad taip susiklostė nuo senų laikų, kai dar XIX a. tokią sistemą išrado ir įgyvendino Vokietijoje kancleris Otto von Bismarckas.“ Tradicijų reikia laikytis. O kaip kitaip?
Tuo ir pabaigsiu šį rašinėlių ciklą. Tikiuosi tai, ką aprašiau, Jums buvo naudinga ir dar sugrįšite naujų mano ieškojimų bei atradimų paskaityti.
