Leonid Pasternak „Kūrybinės kančios“ (1892 m.)
Ar Jūs pastebėjote tokią tendenciją: kai internete ieškote kokios nors knygos, beveik visada prie google siūlomų paieškos užklausų būna ir pasiūlymas ieškoti tos knygos PDF? Ir gūglas ne pats sugalvoja Jums PDF pasiūlyti. Jis siūlo tai, ko žmonės dažniausiai ieško. O ką reiškia knyga PDF formatu, jei tai nauja knyga, kurios autorinės teisės dar nepasibaigusios? Tai reiškia, kad knyga yra nuskanuota ar kitaip, nepabijokim to žodžio, nuvogta. Žmonės ieško vogtų knygų.
Mini eksperimentas
- Pasirinkau penkias vienoje internetinėje knygų parduotuvėje perkamiausias knygas. Ne bet kurias – pirmas penkias nuo viršaus.
- Atsidariau google.com puslapį inkognito režimu – kad rezultatai nebūtų paveikti mano pačios ankstesnių paieškų.
- Į paieškos laukelį pradėjau vesti kiekvienos tų knygų raktinius žodžius.
Tikėjausi, kad pasiseks kokius du kartus iš penkių. Bet tokios sėkmingos žvejybos nesitikėjau!
TOP 1. Sandra Brown „Nepažįstamasis“
Ieškant būtent šios knygos, PDF nesiūlo. Bet kam imti vieną knygą, kai galima paimti visas?
TOP 2. Ruta Sepetys „Druska jūrai“
Antra eilutė.
TOP 3. Aidis Dalikas „Reklama, kuri patinka“
Pirma eilutė!
TOP 4. Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“
Na va, pagaliau nors viena knyga, kurios PDF nėra paieškos topuose.
TOP 5. Laurent Gounelle „Diena, kai išmokau gyventi“
Ir vėl pirma eilutė.
Kada nustosime vogti?
Tada, kai suvoksime, jog vagiame (ir dar kai pradėsime gyventi geriau, nes knygos ir visa kita intelektinė nuosavybė tikrai yra brangūs). Galime kalbėti apie įstatymus, galime kalbėti apie bausmes, galime kalbėti apie moralę, bet ne čia pradžia. Pradžių pradžia yra tame, kad mes apskritai nesuvokiame, jog vagiame.
O kas čia tokio? Ką aš čia pavogiau? Gi nieko iš nieko nepaėmiau.
Bet ar tikrai?
Kaip gimsta knyga?
Pirmiausia autorius parašo rankraštį. Jeigu autorius ne lietuvis, rankraštį papildomai išverčia vertėjas.
Parašytą rankraštį skaito redaktorius arba recenzentas, kuris ieško dalykinių klaidų, įvertina knygos kokybę.
Kai jau autorius su redaktoriumi sutaria, kad rankraštis yra geras, jį skaito kalbos redaktorius: sudeda visus skyrybos ženklus ir praleistas nosines, išrankioja stiliaus klaidas.
Toliau rankraštis keliauja pas maketuotoją. Maketuotojas rankraštį padaro panašų į knygą.
Maketą vėl skaito korektorius – jis patikrina, ar maketuojant raidės neišsilakstė. Kai korektorius pasako, kad viskas gerai, knyga rengiama spaudai.
Greta šių darbų dar piešiamas knygos viršelis. Tą daro dizaineris.
Kas apvagiamas?
Kiekviena nenupirkta knyga atima pajamas iš autoriaus, vertėjo, recenzento, kalbos redaktoriaus, maketuotojo, korektoriaus, dizainerio. Iš vienų netiesiogiai, o iš kitų – tiesiogiai. Pavyzdžiui, autoriai dažnai su leidyklomis pasirašo autorines sutartis, pagal kurias gauna fiksuotą autorinį atlygi plius tam tikrą sumą nuo pardavimų. Kuo mažiau parduodama, tuo mažesnės autoriaus pajamos.
O autorius juk irgi žmogus. Jis nori valgyti, nori apsirengti, nori vaikus į mokyklą išleisti.
Knyga negimsta tiesiog. Ją sukuria žmonės. Savo darbu. Sunkiu darbu (žr. paveikslą viršuje, kuriame rašytojas sėdi kamuojamas kūrybinių kančių). Ar jie neverti už tai gauti atlygį? Na gal ne už tai, kad dirbo. Bet už tai, kad padarė darbą, kuris mums teikia malonumą.
Ką manote Jūs apie PDF failų platinimus? Kokia Jūsų patirtis?
