Kaip stereotipai trukdo mąstyti

image

Nuotrauka *Bitch Cakes*

Egzistuoja toks dalykas, kaip stereotipai – tokie standartizuoti įsivaizdavimai, kad yra taip ir ne kitaip. Jie kartais palengvina egzistavimą, nes leidžia greitai padaryti išvadas. Tačiau kartais tos išvados būna klaidingos, nes stereotipai trukdo įvertinti unikalius (nestereotipinius) atvejus.

Vienas tokių atvejų yra pavardės. Pamačius moterį, kurios pavardė baigiasi -aitė, savaime padarome išvadą, kad tai – netekėjusi mergaitė. Na, jei moteris vyresnio amžiaus, leidžiame sau ją priskirti senmergių kategorijai vaizduodamiesi jos namuose kates arba kaktusus.

Parašyti tai, ką parašysiu, mane paskatino komentaras po mano įrašu apie laimingą santuoką. „ nuotraukos ir moters pavardės sprendžiu, kad laimingos santuokos paslaptis slypi vyro gebėjime būti šiltai po moters pažastimi. Žodžiu, santuoka pagal moterį, o vyras prisitaikys.“ Detaliai komentaro analizuoti nenoriu – nėra prasmės. Tačiau jis man priminė linksmas situacijas, į kurias esu papuolusi dėl savo pavardės. Ir viskas, kaip ir komentaro atveju, per tuos stereotipus.

Šiek tiek priešistorės. Iki santuokos buvau aš -aitė. Kai išgirdau apie galimybę moterims būti ne tik -aitėmis ar -ienėmis, o tiesiog neutraliomis -ė, dar net potencialaus vyro neturėjau. Bet tariau sau: „Taip, aš noriu pavardės su galūne -ė“. Po metų ar dviejų atsirado potencialus vyras, kuris vadinosi Dovidaičiu. Vyras toks neblogas pasirodė, tai sutikau ištekėti. Po šiokios tokios vidinės diskusijos tapau Dovidaite. Dėl tokio savo sprendimo teko įvairiausių linksmumų patirti.

  • Pirmasis patyrimas nutiko dar net nesusituokus. Kai jau sugalvoji tuoktis, reikia nueiti į zaksą ir parašyti prašymą-pageidavimą. Ten yra toks laukelis, kur nurodoma, kokios pavardės po santuokos nori. Tai aš dailiai didžiosiomis raidėmis ten ir užrašiau DOVIDAITĖ. Jau kai surašėm viską, ką žinojom apie save, nunešėm tuos prašymus moteriai patikrinti. Pažiūrėjo ji į popierius, pažiūrėjo į mane ir sako: „Taip ir liksit neištekėjusi.“ Tai va, Geležine Lape, gyvenime svarbu ne tik citatos po katiniukų nuotraukomis, bet ir -iene patapti.
  • Kita istorija, kurią dabar pamenu, įvyko jau susituokus. Pasiimu santuokos liudijimą ir einu asmens tapatybės kortelės pasikeisti. Surašau prašymą, nunešu. Dokumentus priimanti moteris atidžiai peržiūri prašymą, atidžiai peržiūri santuokos liudijimą ir klausia: „Čia taip ir bus? Dovidaitė? Ne klaida čia?“. Gerai, tarkim, iš tiesų buvo įvelta klaida. Tai kokio bukumo reikia būti, kad, užuot ėjus į metrikacijos skyrių klaidos ištaisyti, eiti dar ir asmens dokumento su klaidinga pavarde išsiimti?
  • Grįžau po medaus kopinėjimo, puoliau prie darbų. Nusiunčiau straipsnį redakcijai Dovidaite užsivadinusi. Ne visi redakcijoje žinojo apie mano naująją pavardę, todėl nusprendė, kad prie slapyvardžio nuotraukos dėti negalima.
  • Vėliau jau darbe atėjusi nauja kolegė ilgai mane darbo dokumentuose Dovidaityte įvardydavo. Kad mergautinė pavardė tai jai jau buvo akivaizdu, bet -aitės kaip ir nepakako, tai dar vieną priesagą  priklijavo.
  • Bakalaurą baigiau su savo mergautine pavarde, tad stojant į magistrantūrą teko santuokos liudijimą nešti. Oi ilgai aiškinau dokumentus priimančiai moteriai, kaip iš vienos -aitės tapau kita -aite. Galiausiai ji paklausė: „tai čia sena tapatybės kortelė?“ (kalbėjo apie tą, kurioje parašyta, kad aš Dovidaitė). Nežinau, ar ji suprato kas ir kaip, ar tiesiog norėdama manimi atsikratyti visus popierius priėmė.
  • Dar teko su vyru būstą pirkti. Reikėjo sutartį pas notarą patvirtinti. Nepamenu dabar, kas per vaikinukas buvo, kuris tą sutartį rengė (gal koks notarės padėjėjas), bet padavė jau paruoštą sutartį notarei. Toji paskaitė, paskaitė ir klausia: „Kaip žmona? Tai gal sesuo?“.
  • Laukiantis pirmagimio ir dar keli mėnesiai po gimdymo daktarai nuolat klausdavo, ar pavardė nepasikeitusi. Norėtųsi sakyti, come on, people (angl. nagi, žmonės), negi vos pastojus būtina tuoktis? Bet, kad jau klausia, tikriausiai tokia praktika. Jei turėdavau nuotaikos, atsakydavau, kad jau seniai pasikeičiau, o jei neturėdavau, tiesiog sakydavau „ne“. Laukiantis antro pirmą kartą sutikta gydytoja irgi, matyt, pamačiusi pavardę, padarė prielaidą, kad čia pirmagimis ir baisingai nustebo, kad gi antro būta.

Tai tokius patyrimus prisiminiau. Žinau, kad jų buvo daugiau, bet negi čia viską prisiminsi. O istorija ši apie stereotipus ir kaip jie valdo mus. Netgi kai viskas aiškiai surašyta, vis tiek sunku patikėti tuo, ką matome. Net ir aš, būdama ištekėjusia -aite, pamačiusi kitą -aitę nusprendžiu, jog tai – mergautinė pavardė.

Dabar spauskit ir dalinkitės Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Tweet about this on Twitter
Twitter
Share on Tumblr
Tumblr
0Share on LinkedIn
Linkedin

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos